Petras Avižonis Petras Avižonis (1875 m. balandžio 17 d. Pasvalyje – 1939 m. spalio 17 d. Kaune) – Lietuvos gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas. Nuo 1886 m. mokėsi privačioje keturklasėje vokiškoje mokykloje Mintaujoje, 1894 m. baigė Mintaujos gimnaziją. Čia susipažino su lotynų kalbos mokytoju kalbininku Jonu Jablonskiu. 1890 m. Mintaujos gimnazijoje įsteigė „Kūdikio“ draugiją ir jai vadovavo. 1895–1897 m. studijavo Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultete, 1897–1900 m. tęsė studijas Tartu (Jurjevo) universiteto Medicinos fakultete. 1898–1900 m. Tartu universiteto lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Gabeno ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą, 1899 m. parašė lietuvių kalbos vadovėlį – „Lietuvišką gramatikėlę“.
1900–1902 m. pradėjo verstis gydytojo praktika Ariogaloje, buvo universalus daktaras: dirbo chirurgu, akušeriu, gydė vidaus, vaikų, ausų-nosies, akių, infekcines ligas. Vedė bajorų kilmės medikę Sofiją Gruzdytę (1872–1963). 1902 m. spalio mėn. Dabikinės dvare dalyvavo steigiamajame Lietuvių demokratų partijos suvažiavime, kuriame atstovavo kairiesiems varpininkams. 1903–1910 m. gyveno Žagarėje. 1904 m. įkūrė Beturčiams šelpti draugiją.
1905 m. kaip karo gydytojas dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, buvo patekęs į japonų nelaisvę. Kilus 1905–1907 m. revoliucijai, suartėjo su socialdemokratais, 1906 m. LSDP narys. 1907 m. įstojo į Jono Basanavičiaus įkurtą Lietuvių mokslo draugiją. 1908 m. pavasarį išvyko į Peterburgą, klausė universitete doc. Volkovo praktinio antropometrijos kurso, tobulinosi E. Pavlovos institute, prof. Dolganovo akių klinikoje. 1910 m. persikėlė į Šiaulius. 1914 m. Tartu universitete apgynė disertaciją „Kauno gubernijos Šiaulių apskrities Gruzdžių ir Lygumų valsčių lietuvių akių ligos ir aklumas“, medicinos daktaras.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Iš pradžių dirbo Šiauliuose, 1914–1916 m. Rusijos Raudonojo kryžiaus draugijos karo sanitariniame traukinyje ir priešakiniame gydymo-maitinimo būryje vyr. gydytoju. 1916 m. pradėjo dirbti Lietuvių komiteto tremtiniams šelpti Maskvoje ambulatorijos gydytoju ir kartu Centrinio kalėjimo ligoninės (prie Butyrkų kalėjimo) akių skyriaus vedėju. 1917 m. Maskvoje įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. 1917 m. Rusijos lietuvių seimo Petrograde delegatas. 1917–1918 m. dirbo Rusijos Raudonojo kryžiaus ligoninėje Maskvoje.
1918 m. birželio mėn. grįžo į Šiaulius, dirbo gydytoju. 1918–1919 m. Lietuvos komunistų partijos narys, nuo 1919 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1919 m. pradžioje Vincas Mickevičius-Kapsukas, Raudonosios armijos padedamas įsitvirtinęs dalyje Lietuvos, kvietė P. Avižonį atvykti į Vilnių ir užimti sveikatos apsaugos komisaro postą, bet šis atsisakė. Nepriklausomoje Lietuvoje įsijungęs į mokslinę veiklą, P. Avižonis nuo politikos nutolo, nors savo įsitikinimų neatsisakė.
1920 m. atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Karo ligoninės Akių ligų skyriaus vedėju. 1920–1922 m. įsteigė ir vadovavo Aukštųjų kursų Medicinos skyriui, taip pat dėstė paskaitas studentams. 1923 m. įkūrė Lietuvos universiteto Akių kliniką, 1922–1939 m. jo įsteigtos Lietuvos universiteto (nuo 1930 m.VDU) Akių ligų katedros vedėjas. 1922–1924 m. pirmasis Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekanas, nuo 1922 m. profesorius, 1924–1925 m. universiteto prorektorius, 1925–1926 m. rektorius. 1930 m. gruodžio mėn. jo rūpesčiu Vytauto prospekte Kaune atidaryta moderni Akių klinika.
Nors pats buvo reformatas, palaikė artimus ryšius su kun. Juozu Tumu-Vaižgantu, vyskupu Pranciškum Būčiu ir savo kaimynu arkivyskupu Juozapu Skvirecku. Mirė 1939 m. Kaune. P. Avižonio palaikai buvo sudeginti VDU Medicinos fakulteto krematoriume, pelenai supilti į skulptoriaus Petro Rimšos pagamintą varinę taurę. 1984 m. urna su palaikais palaidota Petrašiūnų kapinėse.